Dan­tų trau­mos daž­nai įvyks­ta spor­tuo­jant, žaidžiant, bėgiojant, kren­tant, ava­ri­jų, bui­ti­nių konflik­tų me­tu.

Įvy­kus nuo­la­ti­nių dan­tų trau­mai, nepriklausomai nuo jūsų amžiaus, svar­biau­sia kuo sku­biau kreip­tis į gy­dy­to­ją odon­to­lo­gą, ne­svar­bu, ar dan­tį iš­si­mu­šė­te, nu­si­skė­lė­te, ar tik už­si­ga­vo­te, nes gy­dy­mo sėk­mė yra tie­sio­giai su­si­ju­si su lai­ku, praė­ju­siu nuo trau­mi­nio pa­žei­di­mo iki pa­gal­bos su­tei­ki­mo. Trau­mos me­tu ga­li įvyk­ti dan­ties, jį su­pan­čių au­di­nių pa­žei­di­mai, taip pat vei­do, odos, bur­nos glei­vi­nės su­ža­lo­ji­mai, kirs­ti­nės bei plėš­ti­nės žaiz­dos. Taip pat ga­li žū­ti dan­ties gy­va­sis au­di­nys – pul­pa, pa­kis­ti dan­ties ju­ti­mai ar spal­va. Žu­vus pul­pai, dan­tį ga­li pra­dė­ti skau­dė­ti, for­muo­tis pū­li­niai, dan­tų šak­nų cis­tos. Po to ga­li iš­si­vys­ty­ti vė­ly­ves­nės dan­tų trau­mų komp­li­ka­ci­jos, pa­vyz­džiui, vi­di­nis ir išo­ri­nis dan­ties šak­nies tir­pi­mas ar­ba dan­ties šak­nies suau­gi­mas su kau­lu. Dėl šių prie­žas­čių ga­li­ma ne­tgi pra­ras­ti dan­tis. Ga­li bū­ti pa­žeis­ti net ir gre­ti­mi dan­tys, at­ro­dan­tys lyg bū­tų ne­nu­ken­tė­ję.

Jo­kiu bū­du neiš­mes­ki­te ar­ba sten­ki­tės įvy­kio vie­to­je su­ras­ti net ir ma­žiau­sią ski­lu­sią dan­ties da­lį, nes dan­tį ga­li­ma at­kur­ti, pa­nau­do­jant nu­ski­lu­sį frag­men­tą.

Re­ko­men­duo­ja­ma dan­tį ar dan­ties da­lį trans­por­tuo­ti sei­lė­se (bur­no­je už skruos­to ar in­de, kur yra sei­lių; jei vai­kas ma­žas ir ne­ge­ba lai­ky­ti bur­no­je, tai ga­li pa­da­ry­ti tė­vai), vė­sia­me pie­ne ar fi­zio­lo­gi­nia­me tir­pa­le (jei sku­biai įma­no­ma jų gau­ti). Vie­toj vais­ti­nė­se par­duo­da­mo fi­zio­lo­gi­nio tir­pa­lo ga­li­te nau­do­ti kon­tak­ti­niams lę­šiams lai­ky­ti skir­tą skys­tį. Van­duo, kaip skys­tis, pa­si­ren­ka­mas blo­giau­siu at­ve­ju, nes suar­do dan­ties au­di­nio gy­vy­bin­gas ląs­te­les, ta­čiau ge­riau merk­ti į van­de­nį, nei lai­ky­ti nu­skel­tą dan­ties da­lį ar iš­muš­tą dan­tį sau­sai.

Po gy­dy­mo dan­tis ste­bi­mas pen­ke­rius me­tus. Be to, rei­kia at­sa­kin­gai vyk­dy­ti gy­dy­to­jų nu­ro­dy­mus – ne tik sku­biai kreip­tis pa­gal­bos, bet ir lan­ky­tis vė­liau, nes dan­tų trau­mų baig­tis sun­kiai pro­gno­zuo­ja­ma, o pa­sek­mės kar­tais iš­ryš­kė­ja po il­go lai­ko­tar­pio, kai ka­da pa­cien­tai jau net bū­na pa­mir­šę apie pa­tir­tą trau­mą. Ga­li bū­ti, kad il­gai­niui dan­ties ne­pa­vyks iš­sau­go­ti, bet tin­ka­mai elg­da­mie­si su­ma­žin­si­te ga­li­mų komp­li­ka­ci­jų ri­zi­ką, jos bus leng­ves­nės, ga­liau­siai dan­tis bus iš­sau­go­tas kiek įma­no­ma il­giau.